KUPIŠKĖNŲ KLUBO VALDYBA

Filomena Marčiulionienė - Klubo prezidentė, patyrusi ekonomistė, šimonietė (dešinėje)
Regina Tubelienė - valdybos narė, KPI abolventė technologė, paketurietė, Felicijos Jakutytės auklėtinė (kairėje)
Teofilis Čiurlys - valdybos narys, finansų direktorius, veterinarijos gydytojas, gamtos mokslų daktaras, jutkoniškis (kairėje)
Vytautas Pivoriūnas - viceprezidentas, KKI alsolventas, sporto reikalų žinovas, skapiškėnas (dešinėje)
Žybartas Simonaitis - valdybos narys, architektas, žymus paveldo specialistas, šimonietis (viduryje)

VERKIŲ RŪMAI

Gausus Vilniaus kupiškėnų ir jų draugų būrys, net su Vaitiekūnų anūkėle Dominyka, sulėkė subildėjo į Verkius. Klubo prezidentė Filomena M. visus surikiavo, suskaičiavo ir perdavė Lietuvos gidų gildijos gidei ekspertei Aldonai Mikulionienei, kilusiai iš Kupreliškių Jackūnų giminės, kalbančiai be akcento kupiškėniškai. Daug ką sužinojom, daug ką matėm, patikėjom visomis gražiomis legendomis apie parką, dvarą jo šeimininkus ir jų architektą, mūsų kraštietį Lauryną (Stuoką) Gucevičių, jo žmoną Bogumilą Hermanovską, jo tris sūnus ir dvi dukras.
Nuotraukose matote mus gražios gamtos apsuptyje, o rūmuose mus ir ypač mūsų damas su meile ir palaima žvelgiančias į padangių amūrus.













Vienas vertingiausių Lietuvoje – Verkių rūmų architektūros ansamblis su kraštovaizdžio parku, senųjų tvenkinių sistema. Savitas Kalvarijų kompleksas – Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia ir Europoje neturintis analogų kryžiaus kelias, Trinapolio vienuolyno ansamblis, istoriškai susiklosčiusių kelių trasos. Įdomus senasis Verkių popieriaus fabrikas.

VISI VILNIAUS kupiškėnai ir jų draugai Gegužės 14 d. (trečiadienį) 14 val. suvažiuoja į Verkių rūmus.

Giunvaldo mūšiui atminti

Čenstakava-Krokuva-Velička-Varšuva (foto žiūrėk ir aukščiau)

Grupelė Vilniaus ir Kauno kupiškėnų apsilankė pas mūsų pietų kaimynus. Pakeliaukime kartu su jais :

Atvykstame į Čenstakavą. Ekskursija po unikalų XV – XVIII a. vienuolyno-tvirtovės kompleksą. Čenstakavà – miestas pietų Lenkijoje, Silezijos vaivadijoje, prie Vartos upės. 248,9 tūkst. gyventojų. Išvystyta metalurgija, tekstilė, mašinų gamyba, popieriaus ir baldų pramonė. Yra vienuolynas (XVII-XVIII a.), bažnyčia (XIV a., su Čenstakavos Dievo Motinos ikona). Čestochovos miestas žinomas, dėl katalikiškų piligrimų, kurie važiuoja žiūrėti Juodosios Čestochovos Madonos. Šis miestas taip pat žinomas dėl savo Pauliečių vienolyno esančio ant Jasna Góra kalno.

Po to vykstame į Krokuvą. Aplankome karalių rezidenciją – Vavelį su puikia Katedra, kurioje palaidotas Jogaila, kiti karaliai ir istorinės asmenybės. Apžiūrime karališkuosius kambarius. Pasivaikštome po senamiesčio Turgaus aikštę, senąjį universitetą. Puošniaja Florijano gatve nueiname iki Barbakano ir paminklo Žalgirio mūšiui atminti. Krokuva – senoji Lenkijos sostinė, dabar – šalies kultūros centras. Miestas vadinamas „mažąja Roma”. Čia veikia apie šimtas bažnyčių, seniausias Lenkijos universitetas.

Vykstame į Veličkų druskų kasyklas. Apsilankome iki 150 m. gylio šachtose įkurtas Koperniko, Nykštukų ir kitas koplyčias, didingą bažnyčią ir požeminius ežerus.

Grįžtame per Varšuvą. Miestas įsikūręs centrinėje Lenkijoje. Varšuva – Lenkijos sostinė ir didžiausias miestas. 1,65 mln. gyventojų (2005)., Mazovijoje, prie Vyslos upės. Mokslinis, kultūrinis, politinis ir ūkinis centras. Varšuvoje yra Lenkijos parlamento, prezidento ir centrinės valdžios įstaigų buveinės. Varšuva taip pat yra Mazovijos vaivadijos sostinė. Čia yra Lenkijos mokslų akademija, universitetas, medicinos akademija ir kitos aukštosios mokyklos. Daug teatrų, muziejų (paminėtini Nacionalinis, Archeologijos, rūmai-muziejai Lazenkuose, Vilianove, Neborove). Didelis senamiestis, išlikę karališkieji rūmai (XVI-XVII a.), kuriuos su dideliu dėmesiu aplankome, daug bažnyčių.

Teofiliui Čiurliui - 80

Dr. Teofilis Čiurlys

Veterinarijos gydytojas, gamtos mokslų daktaras

Gimė 1928 04 16 Gindviliuose, Kupiškio rajone, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Mokėsi Virbališkio pradžios ir Salų Žemės ūkio mokyklose.

1950 m. baigė Gruzdžių veterinarijos technikumą, 1955 m. su pagyrimu baigė Lietuvos veterinarijos akademijos veterinarijos fakultetą. 1955 – 1958 m. mokėsi Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos instituto aspirantūroje. 1960 m. Vilniaus Universitete apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją tema “ Mitybinių faktorių įtaka galvijų didžiojo prieskrandžio celiuliozę skaldančios mikrofloros aktyvumui”. 1993 m. nostrifikuotas gamtos mokslų daktaro laipsnis.

1958-1960 m. Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis Baisogaloje, 1960-1961 metais – vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1961-1963 m. – Lietuvos MA Eksperimentinės medicinos instituto vyr. mokslinis bendradarbis Vilniuje. 1963-1967 m. Lietuvos MA botanikos instituto vyr. mokslinis bendradarbis, 1967 – 1986 m. Lietuvos MA Biochemijos instituto Enzimologijos laboratorijos vadovas, 1986 - 1990 m. instituto mokslinis bendradarbis. 1990 –1992 m. dirbo Imunologijos institute.

Publikavo daugiau kaip 140 mokslinių straipsnių bei pranešimų tezių. Paskelbė 30 populiarių straipsnių įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose. Vadovavo aspirantams ir moksliniams bendradarbiams. Trys iš jų apgynė daktaro disertacijas.

Ardamas mokslo dirvonus Teofilis Čiurlys buvo ilgametis Mokslo tarybos narys, biochemikų, mikrobiologų draugijų valdybos narys.

Nuo pat Vilniaus kupiškėnų klubo įsikūrimo, aktyvus klubo ir valdybos narys. Savo gera nuotaika, žinojimu, sąmojumi mėgstamas klubo narių ir visų ji pažįstančių.

Sekmės, sveikatos, geros nuotaikos Jums ir visai jūsų šeimai – žmonai Marijai, sūnui Gediminui linki visa klubo bendruomenė.

Kupiškėniška poezija

Atspėjęs šių posmų autorių gaus nemokamą Vilniaus kupiškėnų svetailėlės prenumeratą.
Atsakymų laukiame mėnesį be penkių dienų. Juos siųsti šiuo adresu: vilniaus.kupiskenai@gmail.com

Kupiškėnų žodyno pristatymas

Vakaro pradžioje galingai skamba kupiškėnų himnas.
Ant stalo Kupiškėnų tarmės žodyno didžiulis pirmasis tomas, turintis net 784 puslapius. Jų bus net keturi. Tai vienuolikos metų, visada jaunos, energingos Klementinos Vosylytės darbas. Žodžių rinkimo, jų užrašymo darbe dalyvavo daug žmonių, juk kortelių apie 400.000 ! Visas šias korteles ne kartą ir ne du kilojo, tyrinėjo, lygino, gražiausius, charakteringiausius posakius, sakinius atrinkinėjo mūsų Klementina.
Apie šį darbą kalbėjo, gyrė, džiaugėsi garbingi žodyno pristatymo, Vilniaus kupiškėnų klube dalyviai : habil. dr. Adėlė Valeckienė, dr. Aldonas Pupkis, dr. Gertrūda Naktinienė, žodyninkė Violeta Černė, dr. Vida Žilinskienė, lituanistė Vytautė Eidukaitienė. Pasakojimus kupiškėnų tarme skaitė aktorius Romualdas Gudas. Sveikino Regina Naujokaitienė ir eilė kitų vakaro dalyvių.

Nuotraukose vakaro vaizdeliai :

V E L Y K O S

Mieli kupiškėnai ir svetainės lankytojai !

.

Su šv. Velykom su atgimstančia gamta su pavasariu

Jus sveikina Vilniaus kupiškėnų klubo prezidentė

Filomena Marčiulionienė

V E L Y K O S

detaliau apie margučius žiūrėkite : http://mkp.emokykla.lt/ars/liet_tautodaile/marguciai.htm

VELYKOS. SIMBOLIKA IR REIKŠMĖ

VELYKOS

- gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama - švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto - kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno.

Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis - Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti.

Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas.

Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkūręs židinį, gali namus sudeginti. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi (pakrapijami) visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.

Šeštadienio vakarą visi gerai nusiprausia, pasipuošia ir vėl skuba į bažnyčią - „ant mišparų ir Prisikėlimo“. Meldžiamasi iki pat paryčių. Tą naktį daugelyje Lietuvos vietų bažnyčioje pasirodydavo kaukininkai (persirengėliai). Populiariausi personažai: velniai, baidyklės, žydai. Jie stengdavosi išjudinti besimeldžiančius savo sodiečius.

Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija, kurioje groja ir kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai Žemaitijoje eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“).

Parėjusieji iš bažnyčios namo, pasveikina su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną.

Trečioji Velykų diena - (Ledų diena). Ji pas mus jau primiršta.

"Ž.Ž"

VELYKĖ
Kupiškėnai (Šepeta) pasakodavo kad Velykė primerkia visokių žolelių, samanėlių ir
pakrūmėje dažo kiaušinius, kad kiškiukai padeda jai dažyti, parūpina malkų ir verda kiaušinius. Velykė nudažytus kiaušinius sudedanti į vežimėlį ir vežanti geriems vaikams. Vežimėlį traukia kiškiukai. Velykės botagėlis saulės spindulių". Sudeikiuose ji „važinėjo su aukso karieta, širmais žirgais riestais kaklais". Suvalkiečių Velykė baisi, panaši į raganą ji važiuodavo nakčia, pasikinkiusi „vaško kumelaitę kanapine uodegaite, snarglių vadelėmis, kručko ratukais" jeigu dieną važiuotų, saulė sutirpdytų kumelaitę, vežimėlis suirtų, margučiai išbyrėtų, kiaulės suėstų ratukus.
Nepamatydavo Velykų bobutės ir kitų Lietuvos vietų vaikai: tai nespėja įeiti į vidų, tai padeda ant palangės ir nuvažiuoja su vežimėliu ar rogutėmis, tai vaikai, išgirdę dardant ratukus, nesuspėdavo pribėgti prie lango.
Kupiškėnai vaikai, „norėdami pamatyti, kokia gi yra ta Velykė, net visą naktį nemiega, kad pamatytų, kada ji dės jiems kiaušinį ant langelio. Kai per naktį išvargęs užsnūsta, kaip tik tuo metu ir atsiranda kiaušinis ant lango prie pat lovelės".
Kartais Velykė eidavo pėstute su balta skaryte ir balta prijuoste, į kurią susidėjusi neša margučius (Sudeikiai). 1935 m. Antašavos apyl. (Kupiškio raj.) vaikai Velykę matė. Ji ėjusi per laukus, apsitaisiusi tautiniais drabužiais, su karūna ant galvos. Nuo karūnos per nugarą driekėsi įvairiaspalviai kasnykai ir plevėsavo pavėjui. Velykė nešėsi pintinėlę, apipintą žalumynais, papuoštą margomis gėlytėmis, pilną margučių. Vaikai džiaugsmingai šaukė: „Ateina Velykė, ateina!"